Dienos Evangelija ir komentaras
Šešiomis dienomis belikus iki Velykų, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno jo prikeltasis iš numirusių Lozorius. Ten buvo jam iškeltos vaišės. Morta tarnavo, o Lozorius kartu su svečiais vaišinosi prie stalo. Paėmusi svarą brangių tepalų iš grynojo nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais.
Vienas iš jo mokinių, Judas Iskarijotas, kuris turėjo jį išduoti, pasakė: „Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir neatiduoda vargšams?“ Jis taip sakė ne kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis, ir, turėdamas rankose kasą, grobstė pajamas.
O Jėzus tarė: „Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai. Vargšų jūs visada turėsite savo tarpe, o mane ne visuomet turėsite“.
Daug žydų sužinojo jį tenai esant ir atėjo ne tik dėl Jėzaus, bet taip pat pamatyti Lozoriaus, kurį jis prikėlė iš numirusių. Aukštieji kunigai dabar nusprendė nužudyti Lozorių, nes daugybė žydų per jį atsitraukė nuo jų ir įtikėjo Jėzų.
Kiti skaitiniai: Ps 26, 1–3. 13–14; Iz 42, 1–7
Evangelijos ištrauką komentuoja kun. Nerijus Pipiras
Visiškai natūralu, kad likus keletui dienų iki Velykų visų Išrinktosios tautos piliečių akys jau krypo į Jeruzalę. Čia keliavo tiesiog visi švęsti metinės Išėjimo šventės.
Jėzaus bei Jo mokinių vizitas pas pažįstamus žvelgiant iš visuotinio keliavimo link Jeruzalės perspektyvos atrodė toks natūralus ir žmogiškas: tiesiog pasitaikius progai aplankomi pažįstami, bendraujama. Juolab kad tuose namuose gyvena iš numirusių prikeltasis Lozorius ir jo seserys. O ir pats Evangelijos pasakojimo kontekstas atrodo panašus į tą, kurį evangelistas Jonas pasakojo kiek anksčiau: čia vėl Morta patarnauja, rūpinasi daugeliu dalykų, jos sesuo Marija lieka tarsi nuošalyje.
Tačiau pasakojimo kulminacija kiek netikėta: Marija, iš Viešpaties lūpų girdėjusi daug pamokomų žodžių, buvusi tuomet, kai Jam ištarus žodį atsivėrė Lozoriaus kapo anga, tiesiog brangų tepalą išpila ant Jėzaus kojų ir šluosto jas savo plaukais.
Taip evangelistas Jonas vaizduoja Viešpaties pasirengimą kančiai ir mirčiai: to brangaus tepalo išpylimas – tarsi kūno parengimas laidotuvėms. Ne visi šį gestą supranta. Apaštalas Judas, kuris visai netrukus sutars su aukštaisiais kunigais ir Rašto aiškintojais išduoti Mokytoją, burbteli net ir šiems laikams suprantamą frazę: „Kam tas gerų dalykų eikvojimas? Juk būtų naudingiau tepalą parduoti, o pelnu pasidalinti su vargšais.“
Ar nesusimąstome, jog ir mus kartais apninka panaši pagunda parduoti ir išdalinti, o tik tuomet duoti garbę Dievui? Tepalo išpylimas, šluostymas plaukais – nėra kažkoks pažeminimas. Atvirkščiai. Kiekvienas iš mūsų savo kasdienybės – džiaugsmų ir skausmų tepalą išpilkime ant Dievo kojų. Ir šluostykime Jas. Nėra nieko nuostabiau, kaip būti prie Kūrėjo Kojų. Nusižeminti...
Bernardinai.lt
